Sukūrusi pirmąją pasaką – aš pajutau palengvėjimą. Kai sukūriau antrąją – pajutau harmoniją ir ramybę. Trečiąją – pradėjau suprasti stebuklingą pasakų pasaulį. Šis pažinimo procesas be galo ir be krašto, nes pasakų pasaulis beribis.

Man norisi išskirti pagrindines stebuklingo pasakų pasaulio pamokas:

Pirmoji pamoka – pasaka mėgsta kad ja dalintųsi ir tai daryti galima įvairiais būdais.

Pasaką galima pasekti arba perskaityti – tai lyg surasti gydomojo vandens šaltinį.

Galima į pasaką ir pakviesti – tai lyg pamerkti rankas į gydomąjį vandenį.

O galima pasaką sukūrti - tai lyg atsigerti gydomojo vandens.

Antroji pamoka – pasaka mėgsta gyventi, o gyvena ji tol, kol ją prisimena.

Pasaką atsiminti galima, pasitelkus kažkokį pasakų herojų. Mažiesiems pasakininkams lengviau prisiminti tai, ką jie padarė patys, savo rankomis. Todėl, kviečiant vaiką į pasaką, reikia apgalvoti, kokį pasakų personažą kartu su vaiku galima padaryti.

Suaugusiems pasakininkams lengviau atsiminti tai, ką jie užrašė. Todėl jiems savo pasakas geriau užrašyti ir iliustruoti (nebūtinai savo piešiniais, galima panaudoti ir kitus piešinius).

Trečioji pamoka – pasakos mokina, padeda pažinti pasaulį ir save, padeda realizuotis ir atsiskleisti.

Kad įsisavinti šią pamoką, stebuklingame pasakų pasaulyje panaudojame ne ką kitą, o žmogaus fantaziją. Bet kuri žmogaus fantazija – tai lyg skrynia su brangenybėmis. Ištraukus brangenybes iš skrynios, galima papuoši savo gyvenimą, o jas panaudojus, įmanoma netgi kažką pakeisti savo gyvenime. Kodėl? Todėl, kad šios brangenybės – žmogaus resursai. Aš asmeniškai, nagrinėdama šią pamoką, sužinojau, kad blogi ir negatyvūs pasakų personažai, sunkūs ir baisūs pasakų išbandymai yra svarbios ir vertingos galimybės pakeisti tolimesnį savo gyvenimo kelią.

Man labai patinka savo užsiėmimų dalyvius vadinti pasakininkais. Kodėl? Todėl, kad pasakininkas, tai žmogus, kuriam patinka fantazuoti, o mano užsiėmimų pagrindas – dalyvių fantazija. Man atrodo, kad bet kurios kūrybos pagrindas, tai žmogaus fantazija ir mokėjimas bei drąsa ją išreikšti. Fantazuojant – žmogus išreiškia pats save. Tokioje kūrybinėje saviraiškoje žmogus apsivalo nuo negatyvumo ir pasikrauna teigiamais resursais.

 Mano mielieji, kviečiu jus pažinti mus supantį pasaulį ir savo gyvenimą pasakų dėka!

Viktorija Grigorjeva, psichologė, pasakų dirbtuvės "Permainų vėjas" autorė.

Pasaka –dialogas apie gyvenimą

 Pasakų terapijoje gyvuoja nuomonė, kad jeigu vaikui pasaka neįdomi, tai reiškia tik viena: tėvai nepasiruošę dialogui apie gyvenimą, jie paprasčiausiai nori tik atlikti savo tėvišką pareigą.

Kas yra pasakų terapija?

 Išgirdus terminą „pasakų terapija“, taip ir norisi greičiau paprašyti: prašau ir mane išgydyti pasakomis. Ir šiame prašyme nėra nieko nuostabaus. Kas yra pasaka? Tai slapčiausios, giluminės žinios apie žmogų, apie jį supantį pasaulį, apie tarpusavio santykius, apie dvasines ir dorovines vertybes. Ir, be abejo, šios žinios gydo, nuteikia išgyvenimui.

Pasakų terapija susijusi su pasakos įvykių suvokimu ir jų sąryšiu su realaus gyvenimo situacijomis. Bet kurios pasakos centre slypi stresinė situacija, iš kurios pagrindinis veikėjas kažkokiu būdu išsisuka. Susitvarkęs su šia situacija pagrindinis veikėjas įgyja išminties, žinių, gauna svarbių gyvenimo pamokų, mokosi priimti pagalbą ir padėti kitiems, mokosi susipažinti, mokosi pažinti žmones ir daug kitų dalykų. Išmokus suvokti prasmes, kurios glūdi pasakų siužetuose, galima realiai papildyti savo gyvenimiškų situacijų „sprendimų banką“. Vienas pasakų terapeutas kažkada pasakė, kad per pasakas mes gauname žinių apie pasaulį, apie nepaprastus žmonių tarpusavio santykius, apie problemas ir kliūtis, iškylančias mūsų gyvenime. Per pasakas mes mokomės įveikti kliūtis, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, mokomės pasitikėti savimi, tikėti gerumo, meilės ir teisingumo jėga.

Pasakų terapija turi galimybę suaktyvinti žmogaus resursus ir potencialą. Kaip? Pasakos centre – stresinė situacija ir pagrindinis veikėjas, ant kurio užgriūna kalnas įvairių išbandymų. Įveikdamas visas kliūtis veikėjas tampa stipresnis, išmintingesnis. Skaitydami pasaką, detektyvą arba romaną, žiūrėdami filmą, animacinį filmuką ar spektaklį, mes laikinai „tampame“ pagrindiniu veikėju. Išleisdami savo veikėją į kelią, sudarydami jam įvairių kliūčių, mes atliekame mąstymo veiksmus, kurie atspindi mūsų vidinį gyvenimą. Tuo metu, kai mūsų pasakos veikėjas bando įveikti kliūtis, mes nematomu būdu treniruojamės patys įveikti kliūtis, iškylančias mūsų gyvenimo kelyje. Paprasčiausiai visa „treniruotė“ vyksta pasakoje: jūs – pasakos veikėjas, gyvenimo problemos – pasakų pavojingi veikėjai, situacijos, nenumatyti blogio burtai ir gerasis stebuklas. Veikėjas, su kuriuo jūs laikinai susitapatinote, kovodamas su sunkumais, pripildo jus jėgų, tikėjimo savimi, tikėjimo pergale. Susitapatinęs su pagrindiniu veikėju, jūs žiūrite į save tarsi iš šalies. Bandydami suprasti, kas stumia pagrindinį veikėją į priekį, kokie tikrieji motyvai slepiasi už jo poelgių, kodėl jis vienoje situacijose elgiasi vienaip, o kitose kitaip, jūs gaunate informaciją apie save. Kai žmogus tiesiogiai bando pažvelgti į savo vidinį pasaulį, į savo pasąmonę, suveikia apsauginiai mechanizmai, neleidžiantys to padaryti. Todėl savęs pažinimo procesas vyksta švelniau, jaukiau, kada pats save suvoki per pasakos veikėją ir jo poelgius.

 

Savos pasakos kūrimas – pasakų terapijos metodas

 

Pasakų terapijai tinka bet koks amžius. Dažniausiai pasakų terapija taikoma atskirai vaikams ir atskirai suaugusiems. Pasakų kūrimo dirbtuvėje „Permainų vėjas“ sukurtas pasakų kūrimo visai šeimai metodas.

Šeimyninės pasakų kūrimo grupės suteikia galimybę visiems šeimos nariams ( grupės dalyviams) susijungti į vieną stebuklingą karalystę, kartu iš širdies pasidžiaugti ir nuoširdžiai nusišypsoti vienas kitam! Šitoje stebuklingoje karalystėje kiekvieno nuomonė verta aukso; nėra blogiečių ir geriečių; viešpatauja laisvė ir niekas nieko neverčia daryti; konfliktai pavirsta galimybe kažką pakeisti į gerąją pusę; nutylėjimai, užgniaužtos skriaudos, kaltės jausmas ir kiti negatyvūs jausmai pavirsta savybėmis, reikalingomis nuoširdžiam, betarpiškam vienas kito priėmimui. Tokioje stebuklingoje karalystėje šeimos galės atskleisti svarbias šeimynines vertybes ir įgyti naujų. Pasakų terapijos moksliniame pasaulyje vyrauja nuomonė, kad pasakų šalis, kupina stebuklų ir paslapčių, audrina vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę. Įeiti į šį pasaulį, priimti jį visa širdimi, pasijusti jame kūrėju, vadinasi, padaryti realių pokyčių fiziniame gyvenime.

 Vaikų dalyvavimas šeimyninėse pasakų kūrimo grupėse – neįkainojama dovana jiems. Kodėl? Pirma, pas vaikus iki 10-12 metų vyrauja vaizdinis mąstymas, todėl vaikus mokyti gyvenimo išminties geriausiai per pasakas. Antra, laisvai kuriantis vaikas šią akimirką besąlygiškai priimamas savo artimųjų, virsta harmoninga, jaučiančia pusiausvyrą, stipria asmenybe. Trečia, pasakos kūrimo metu vaikas ir jo artimieji ( grupės dalyviai) tampa lygiateisiais kūrėjais ir tai vaikui teikia pasitikėjimo, ryžtingumo, drąsos saviraiškai.

 Darbas su pasakomis – tai aktyvinantis asmenybės resursus ir potencialą procesas. Todėl pasaka padeda vaikui ir suaugusiam intuicijos ir fantazijos dėka atskleisti savyje kūrybinį pradą, vystyti savo potencialą, pažinti pasaulį ne tik protu, bet ir širdimi, siela. Pasakų terapeutė N.Pogosova tvirtina, kad įsikūnijus į pasakų veikėjus-burtininkus, raganas, pabaisas ir fėjas, princus ir princeses-vaikai ir suaugusieji mokosi pažinti visas savo asmenybės puses. Mokosi mylėti ir savo užsispyrimą, ir savo pyktį, ir savo drąsą, ir savo kantrybę... Tik mylėdamas save tokį, koks esi čia ir dabar, tu turi galimybę pasikeisti į gerąją pusę.

 Pasakos kūrimo aplinkoje stebuklo aromatas...

Pasakų kūrimo procese svarbų vaidmenį vaidina ypatingos pasakiškos aplinkos sukūrimas. Dirbtuvės „Permainų vėjas“ autorė į pagalbą pasitelkia daugybę įvairių priemonių. Kuriant pasaką stebuklingais tampa ne tik plastelinas, spalvotas popierius, pieštukai, dažai, bet ir įvairūs kiti daiktai: plunksnelės, akmenukai, sagutės, šiaudeliai, dantų šepetėliai, pagaliukai, kepimo folija, dėžutės, tapetai, siūlai... Taigi, galime teigti, kad kuriant pasaką svarbi ir ypatingos pasakiškos aplinkos terapija. Tokia aplinka padeda išryškėti kūrybinėms ir potencialioms asmenybės galimybėms. Tokioje aplinkoje galima viską realizuoti.

 Visi pasakiškoje aplinkoje kuriami daiktai prisipildo pozityvios, skleidžiančios gėrį ir šviesą energijos. Daiktai, kuriuos pasakų kūrimo užsiėmimuose kuria šeimos, tęsia savo gyvenimą ir jų namuose. Šie daiktai skleidžia stebuklingą aromatą: jie primena užsiėmimų dalyviams apie pasaką, sugrįžta tos mintys, stebuklo, pasitikėjimo, saugumo jausmai, kuriuos patyrė kurdami pasaką.

Pasakų terapijos užsiėmimuose vaikai ir tėvai patys kuria stebuklingus žaislus: stebuklingas lazdeles, antklodėles ir pagalvėles sapnams sapnuoti, stebuklingus namukus, pasakiškas pašto dėžutes norams ir linkėjimams ir dar daug kitų daiktų. Be to, kad šie žiasliukai skleidžia pasakų aromatą, jie gali tapti šeimynine relikvija, turinčia gyvybiškai svarbių šeimyninių tradicijų, taisyklių, nuostatų prasmę.

Pasakos stebuklas slypi ne tik daiktuose, bet ir muzikoje. Muzika – tai neįkyrus pasakos kūrimo fonas. Gamtos garsai-paukščių čiulbėjimas, vabzdžių čirpimas, įvairių miško gyvūnų balsai, vandens čiurlenimas, medžių ošimas, žolės šnaresys- viskas padeda pasinerti į pasakos pasaulį, atsipalaiduoti ir nuteikia kūrybiniam darbui.

 Pasakiški dirbtuvės uždaviniai

 „ Ko tik nesugalvosi, kad sugrįžtum į save“, - juokauja pasakų terapeutai. Tačiau kiekviename pokšte yra dalis tiesos. Sukurti savo pasaką – tai tarsi pažadinti save.

Šeimyninėje pasakų terapijoje yra kažkoks dviejų viena kitai prieštaraujančių būsenų susiliejimas. Vaiko būsena: aš mokausi, man viskas įdomu, man nebaisu, aš noriu viską daryti, aš aktyvus, energingas, žaismingas... Suaugusiojo būsena: aš viską žinau, aš pilnas baimių, aš pavargau nuo problemų, aš noriu poilsio ir ramybės, aš noriu išsimiegoti... Pasakų dirbtuvės užduotis sudaryti sąlygas šių dviejų būsenų realizavimui. Vaikai semiasi patirties, žinių iš tėvų, formuoja savo patirtį ir žinias, dalinasi savo pasaulio suvokimu. Tėvai gi gali atsipalaiduoti, pamiršta kasdienes problemas, gauna galimybę švelniai vaikams įkrėsti proto.

Ko reikia vaikams iš tėvų pirmiausia? Meilės. Paskui dėmesio. Pasakų kūrimo užsiėmimas vyksta pusantros valandos – visą šį laiką vaikas gauna dėmesio ne kaip mažas žmogeliukas, kuriam reikia fizinės priežiūros ir globos, bet ir kaip žmogus, kuris turi sielą, širdį, savo vidinį pasaulį, savų problemėlių, katastrofų, džiaugsmų, pasiekimų, jausmų, emocijų ir pan.

Kas būdinga psichologiškai stipriai asmenybei? Viena iš svarbiausių ypatybių – mokėjimas valdyti savo emocijas. Emocinis intelektas ne mažiau svarbus negu protinio išsivystymo koeficientas. Labai dažnai mūsų vaikai nesupranta aplinkinių, nes nesupranta savęs. O savęs nesupranta todėl, kad nesuvokia savo emocijų, nemoka jų apibūdinti ir valdyti. Taip atsitinka todėl, kad mes, tėvai, nemokame gyventi su savo emocijomis. Tad iš kur vaikai gali išmokti emocinio raštingumo? Savo emocijas pažinti būtina, kaip ir būtina mokėti raides ir skaičius. Tai galime pavadinti progreso išlaidomis: mes veržiamės į priekį, šis veržimasis pavirsta lenktynėmis, padidintu vartojimu. Kad išgyventum, reikia daug žinių, o žinių tiek, kad gali galva plyšti. Kad taip neatsitiktų, žmogus gauna teisę išsirinkti iš daugybės žinių reikalingiausias. Kad neišsikraustytum iš proto nuo gausybės pasirinkimo, reikia mokėti „išgirsti“ savo poreikius, o tam būtina išmokti draugiškai „gyventi“ su savo emocijomis. Dirbtuvės uždavinys - pasakų pagalba mokyti ir tėvus, ir vaikus įgyti, įtvirtinti emocinio raštingumo žinias.

Ak, kaip dažnai mes, tėvai, pavargstame patys nuo savęs, savo problemų, pareigų ir, atvirai pasakius, paprasčiausiai tingime bendrauti su savo vaikais taip, kaip jie to reikalauja. O vaikai reikalauja ne tik fiziologinių poreikių patenkinimo, o visko, ką turi savyje tėvai. Deja, šios tinginystės apraiškas galima pamatyti ir užsiėmimų metu. Todėl dirbtuvėje gyvuoja toks uždavinys - sudaryti tokias sąlygas, kad pasakos kūrimo procesu susidomėtų ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Jeigu tėvams pasaka neįdomi, ja ir vaikas nesusidomės. Jeigu mums, suaugusiems, pasakose, kurias mes skaitome, sekame ar kuriame savo vaikams nėra nieko naujo, jokių atradimų, tai mums pasidaro nuobodu. Tokiu būdu bet koks kreipimasis į pasaką iš paslapties pavirsta pareiga.

Kas yra pasaka tėvų ir vaikų atžvilgiu? Tai kvietimas bendravimui. Ne paprastam, bet paslaptingam bendravimui. Prasmė, kuri slypi pasakoje, tai ta paslaptis, apie kurią gali kalbėti, kurią gali aptarti šeimos nariai. Šiame aptarime kiekvieno nuomonė vienodai svarbi, nes papildo ir išplečia pasakos ir jos prasmių supratimą. Noriu pabrėžti, kad pasakos prasmės aptarimas, jos atskleidimas gali vykti ir ne užsiėmimų metu, t.y. šeimos nariai gauna bendrą temą, o tai formuoja visapusį ir gilų bendravimą.

Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas vaikas drąsiai bendrautų su bendraamžiais, nebijotų vyresnių vaikų, gerbtų mažylius ir, be abejo, nepamirštų savęs ir galėtų laisvai ir išmaningai pasireikšti. Į pasakų kūrimo užsiėmimus kviečiami vaikai nuo 2 metų – vadinas,užsiėmimuose susitinka įvairaus amžiaus vaikai. Malonu, kad nedrąsūs, kuklūs vaikučiai, įsijungę į pasakų kūrimo procesą, pradeda drąsiai bendrauti su kitais grupės dalyviais, padeda vienas kitam, mokosi kantriai stebėti, neperžengti kiekvienos kūrybinės grupės ribų, gerbti procesus, kurie vyksta kitose grupėse. Visa tai aš vadinu socializacijos terapija. Patirtis, kurią vaikai įgyja tokios terapijos metu, labai svarbi, ji išlieka ateičiai. Žodžiu, vaikučiai, išdrįsę pasirodyti prieš publiką, gauna malonumą pademonstruodami savo drąsą. Jie ieškos galimybės dar kartą pasireikšti, kad vėl patirtų malonumą. Vaikai staiga suvokia, kad bendraujant galima patirti didelį malonumą ir šis suvokimas gyvybiškai svarbus ir būtinas.

Nuoširdžiai linkėdama kūrybinės sėkmės ir geru permainų vėjo,

Pasakų kūrimo dirbtuvės „Permainų vėjas“ autorė, psichologė Viktorija Grigorjeva