Vaikiškos manipuliacijos šaknys

Kažkada žymusis Karlas Gustavas Jungas pažymėjo, kad norėdami kažką pakeisti savo vaikuose, mes, suaugusieji, pirmiausia turime atidžiai įsižiūrėti į tas keistinas savybes ir įsitikinti, kad tai nėra tie dalykai, kuriuos mums būtų geriau pakeisti savyje.

 

Ironiškoji „Super star“ programa

„Na ką jūs, aš neturiu ką keisti savyje, juk aš idealus,“ - taip sako žmogus, kuris dar niekada nebuvo tėvu. Ir štai jau jis tėvo vaidmenyje... „Aš idealus tėvas, aš idealus tėvas, man viskas pavyks....“ - toks jo rytinis autotreningas prieš naujos dienos pradžią. O pavykti, pasak idealaus tėvo, turi štai kas: „ Argi vaikas neturėtų man paklusti, klausyti manęs? Galų gale, kas čia svarbiausias? Aš geriau žinau, kada, ko ir kiek jam reikia. Jis dar mažas ir nieko nesupranta, o aš jau turiu patirties, daug ką suprantu....“ Tokio tėvo „super žvaigždės“ programa aiški – būk toks kaip aš, žiūrėk į mane,klausik manęs.

Kodėl gi ne, galvoja mažylis. Ir žiūri, ir stengiasi mėgdžioti. Tačiau kodėl tėvai nėra patenkinti savo vaikų elgesiu? Jie bijo, kad vaikai pradės jais manipuliuoti. Tad drausdami, nevykdydami jų norų, pradeda vieni kitų nesuprasti ir konfliktuoti. Praraja tarp vaikų ir tėvų tik didėja. Ir vieniems, ir kitiems kaupiasi nuoskaudos.

Tai kodėl ši „super star“ programa yra ironiška? Atidžiau pagalvokime – tėvai bijo tapti savo vaikų vergais, todėl kiek įmanydami priešinasi jų norams. O ką įsisąmonina mažylis? Nieko kito, tik tokią pat baimę tapti vergu. Ir taip pat visapusiškai tam priešinasi. Juk tėvai savo elgesiu leidžia suprasti, kad paklusti yra blogai, kad reikia būti nepriklausomam ir priešintis, jeigu kažkas kėsinasi į tavo laisvę. Tad jeigu šią ironišką programą ir „išjungtume“, ji vis tiek veiktų. Vaikas, norime mes to ar ne, mokosi reaguoti į gyvenimiškas situacijas iš „savo suaugusiųjų“ (mamos, tėčio, senelių, tetų, dėdžių ir pan.).

Dienos planas

Tėvų ketinimai aiškūs ir puikūs – meilė, noras vaikui duoti viską, kas geriausia pasaulyje. Tačiau atkreipkime dėmesį, kaip prasideda mūsų diena. Ogi nuo programos sudarymo: „ Kas pusryčiams tam, tam ir anam? Kur suspėti iki pietų, po pietų ir vakare? O ką rodys televizorius, kelintą...? Tada reikėtų iki tol suspėti štai ką...“.

Tačiau į šį planą įtraukiami ir kiti dalykai, apie kuriuos mes net nesusimąstome, o vis dėlto jie egzistuoja bei yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kas tai?

Mūsų patirtis – tai, ko mes tikimės, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi, žiniomis. „Jeigu aš pasielgsiu šitaip, užminsiu ant to paties grėblio...“.

Tam tikros aplinkybės – tai, kas reikalauja dėmesio dabar, šią akimirką.

Lūkesčiai – aš turiu jam padaryti tą, kad paskui jis man padarytų aną. Arba priešingai.

„Gero tono“ taisyklės – tai, kas riboja lūkesčių spektrą.

Emocijos, susijusios su mūsų praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Nuostatos - sąmoningos ar nesąmoningos. “Vaikai būtinai turi valgyti trys kart dienoje, kitaip jie susirgs.”

Baimės - sąmoningos arba ne. Taip pat ir suvokiamų baimių vengimas. „Aš kažko bijau ir vengiu to, kas gali išprovokuoti baimę“.

Įtampa, streso lygis.

Gyvenimiška pozicija: „ Aš - nugalėtojas, aš - išminčius, aš - nevykėlis, aš - laimingas žmogus, aš - geras tėvas ir pan.“.

Ir štai su visu šiuo „bagažu“ mes pradedame ir užbaigiame kiekvieną savo dieną. Natūralu, kad net nesusimąstome, jog visa tai nešiojame savyje. Nesusimąstome, bet nevalingai jaučiame. Tad jeigu kažkas vyksta ne pagal „programą“, neatitinka jos, mes jaučiamės blogai ir tai pasireiškia kokiomis nors reakcijomis – ar iškart prapliumpame negatyviomis emocijomis, ar jas ilgai kaupiame ir persipildę išliejame su dar didesne jėga.

Niekas taip nesujaudina žmogaus, kaip kliūtis, trukdanti jam įgyvendinti savo gyvybiškai svarbų poreikį vykdyti programą, susidedančią iš aukščiau išvardintų dalykų. Šia kliūtimi gali tapti kas tik nori – net mūsų vaikai.

Slaptos kameros kadrai...

Jauna mama ruošiasi į susitikimą su draugėmis. Jos keturmetė dukrelė liks su močiute namie ir žais parduotuvę – ji jau susisodino lėles. „Stop kadras“: vaikas užsiima pats, sugalvojo žaidimą, kuriame vaidina svarbų vaidmenį. Tuoj turi ateiti šios mamos anyta pabūti su anūke. Tačiau ji paskutinę akimirką netikėtai atsisako, nes blogai jaučiasi. „Stop kadras“: į šios mamos programą įtrauktas mažas punktelis – gerbti anytą, nes nepagarba gali atsiliepti santykiams su vyru. Be to, ji prisimena, kaip jos pačios mama nuolat „ėdė“ tėvą dėl savo anytos poelgių. Todėl ji tyli, „prarydama“ nepasitekinimą dėl anytos atsisakymo prižiūrėti anūkę. Ši mama jaučia nusivylimą ir nuoskaudą, kad pasitikėjo anyta, o ši nepateisino jos lūkesčių. Dabar mamai teks temptis mažylę į susitikimą su draugėmis. „Močiutė negalės pabūti su tavimi. Todėl greičiau baik savo žaidimus, reikia greit ruoštis, nes pavėluosime“. Tačiau mergaitė nelabai mamai padeda „skubėti į susitikimą“: ji nesirengia, ožiuojasi, pabėga, išmėto žaisliukus. „Klausyk, aš tau nupirksiu mėgstamą pyragaitį, jeigu tučtuojau pradėsi rengtis. Paskubėk!“ „Stop kadras“: mama pasiūlė savo dukrai sandėrį. Bet dukrytė nenori pyragaičio ir ožiuojasi toliau. „Na, ir bjauri tu, ir į ką tokia atsidavei? Nors yra į ką...,“ – ištaria mama, galvodama apie anytą. „Stop kadras“: mama perkelė neigiamas emocijas nuo anytos ant savo mergaitės. „O rankinę lėlei nupirksi?“ „Ką?! Tu dar nurodinėsi ką pirkti, ko ne? Na ir įžūlumas. Kur to išmokai? Gal ir gerai, kad močiutė negalėjo su tavimi pabūti, nes dar išmoksi iš jos visokių blogybių“. „Stop kadras“: mes tapome liudininkais, kaip mama savo nekaltai žaidusią mergytę pavertė įžūlia pabaisa. Ši, žinoma, nėra tokia. Tai mama susiklosčiusioje situacijoje ją tokią mato ir kalba apie tai, kokią ją mato. Vaikas pakliuvo į „mamos ir močiutės minčių mūšį“. Mama net nesusimąsčiusi numetė savo skriaudą ant trapios dukters psichikos. Be to, mama, perkeldama anytos elgesį į dukters elgesį, visais būdais stengiasi, kad ši pajustų savo kaltę dėl mamos priekaištų. O iš tikro mama juk nori, kad tą kaltę jaustų anyta. Tik jos vaidmenį dabar jau atlieka duktė... Mergaitė apsiverkia ir darsyk pareiškia, kad niekur neis. „Gerai, nupirksiu, tik greičiau renkis,“ – nepatenkinta atsako mama, manydama, kad nusileidžia. „Na, tu ir moki iš manęs virves sukti, kas iš tavęs išaugs?“ „Stop kadras“: mama programuoja dukters elgesį ateičiai. Mažoji verkšlendama rengiasi ir jaučia nuoskaudą, bet sieloje šiltėja ugnelė dėl pažadėtos rankinės lėlei. Juk kitąsyk žaidžiant parduotuvę, lėlė turės kur susidėti pirkinius. Mergaitė pradeda rimti, džiaugdamasi savo žaidimo paįvairinimu. „Stop kadras“: vaikų psichika taip sukurta, kad jie greičiau už suaugusiuosius pereina nuo vienos emocijos prie kitos, greičiau atsigauna ir „neužstringa“ savo emocijose.

Ir štai jos atvyksta, mama ima teisintis dėl pavėlavimo. Gal ir gerai, kad tą akimirką mergytė nuėjo pasidairyti į virtiną. Antraip ji būtų sužinojusi, kad jos mylima močiutė, kurios nesveika širdis ir su kuria reikia elgtis švelniai, iš tikrųjų yra bjauri apsimetėlė, kuri nekenčia jos mamos ir nori, kad tėtis su ja išsiskirtų. O pati mažylė - nepakenčiamas vaikas, manipuliatorius... Kai mama galiausiai suskubo namo, mažoji priminė rankinę. „Stop kadras“: priminkime, kad sandėrį pasiūlė pati mama. Mergaitė tik pasuko“rodyklę“ nuo siūlomo pyragaičio į rankinę, kurios jai reikėjo labiau. „Kokia rankinė, laikas namo, tėtis greit grįš iš darbo, o mes jam dar vakarienės neparuošėme,“ – atšauna mama. Mergytė vėl rauda. „Stop kadras“: mažylė juk gerai prisimena, kad į susitikimą su mamos draugėmis ji ėjo tik dėl rankinės, kurią jai mama pati ir pasiūlė nupirkti. Kavinėje ji stengėsi gerai elgtis. O mama suvertė jai rūpesčius dėl vakarienės ir dėl to, ką tėtis pasakys, jeigu neras jų namie. Nejaugi mažylei šią akimirką visa tai įdomu? Nejaugi tai jos rūpesčiai? Jos rūpestis – įsigyti rankinę lėlei, nes ši neturi su kuo vaikščioti į parduotuvę. Mama mažylę į mašiną nusitempia su klyksmais ir isterijomis...

Šios istorijos pabaiga tokia: mama vis skundžiasi ir skundžiasi savo dukra, kad ji visai jos neklauso, o jeigu kažką daro, tai tik už „užmokestį“, ir kol neatsiskaitysi - zirzia kaip pikta musė... Ateityje bedugnė tarp dukros ir mamos tik didės ir gilės.

Vaikiškos manipuliacijos šaknys

Prisiminkime aną mielą mergytę ir jos mamą, bei kaip ši nenoromis įžvelgė mažylėje „žvėrį“ ir ėmė su juo kovoti. Kas gi nutiko? Juk šios mamos ketinimai buvo tokie aiškūs – meilė ir noras duoti vaikui visa, kas geriausia pasaulyje. Tokie tie ketinimai ir liko. Ir myli ji savo dukrelę nė kiek ne mažiau, nei anksčiau. Reikalas tas, kad neteisingai buvo suprasta „super star“ programos esmė: jeigu norite, kad jūsų vaikai elgtųsi kaip jūs, patys būkite atsakingi už savo elgesį. Ir už savo reakcijas į įvairias gyvenimo situacijas - ypač už tas, kuriose pagrindiniai veikėjai jūs ir jūsų vaikas. Ne vaikas ir ne kas nors kitas visame pasaulyje nėra atsakingas už mūsų reakcijas, tik mes patys. Jeigu bandytume nuo šios tiesos pasislėpti, mums nepavyktų. Ši tiesa duota žmogui, kaip duodamas oras ir galimybė gyventi.

Privalote atminti ir dar vieną dalyką - vaikas jūsų reakcijas į savo elgesį (toną, mimiką, gestus, žvilgsnį, dūsavimus, kūno pozas) „nuskaito“ visai nenumanydamas jūsų tikrų ir gerų ketinimų, kurie paslėpti nuo jo žvilgsnio jūsų mintyse ir širdyje!

Pastabos tėvams „superžvaigždėms“

1. Kontroliuokite savo reakcijas kilus konfliktui su vaiku arba bet kurioje situacijoje, kada jūsų požiūriai skiriasi. Vaikas, kurį tėvai nuolat bara, mato, kad jie negali susidoroti su problema, t.y., kad barimasis nieko neišsprendžia, neduoda, nemoko (gali tik išgąsdinti, bet tai nėra problemos sprendimas). Tokie tėvai praranda autoritetą vaikų akyse, nes parodo, kad nesugeba spręsti problemų.

2. Paisykite savo vaiko interesų, planų, norų. Pirma, taip daugiau sužinosite apie vaikus ir jų poreikius. Tai palengvins ir jūsų pačių gyvenimą. Antra, išsaugosite sveiką emocinį jus jungiantį ryšį. Trečia – svarbiausia - tai išmokys ateityje vaikus gerbti jūsų interesus, planus ir pageidavimus.

3. Konflikto metu stenkitės išlikti ramūs. Tai gyvybiškai svarbu jūsų vaikui. Net konflikto metu jis turi jaustis saugus. Jeigu vaikas paranda saugumo jausmą, formuojasi nepasitikėjimas jumis ir visu pasauliu.

4. Vaikai – savo tėvų mokytojai. Jie moko mus gyventi be egoizmo. Argi ne egoistiška reikalauti iš vaikų atsisakyti savo norų ir elgtis taip, kaip norime mes? Būkime sąžiningi – mes pernelyg dažnai reikalaujame iš vaiko tokio elgesio, kuris būtų patogus mums, bet ne jam. Griežtai reikalauti galima nebent dalykų, susijusių su tiesioginiu vaiko saugumu (negalima žaisti su degtukais, liesti laidų, kalbėtis su nepažįstamais ir pan.)

5. Užuot nuolat barę savo vaiką už kažkokį dažnai pasikartojantį blogą elgesį, tuo pačiu augindami jame kaltės ir nuoskaudos jausmą (kuris dažniausiai vis tiek pasibaigia konfliktu) - atsisakykite savo išgyvenimų ir persiorientuokite į vaiką. Išsiaiškinkite problemos esmę, kodėl jis nuolat taip elgiasi. Paklauskite, kas jam nepatinka šioje situacijoje. Gali paaiškėti, kad tai, kas nepatinka jums, nepatinka ir jam pačiam. Tada tapsite „sąjungininkais“ atsikratydami to, kas jums nepatinka. Be to, geriau pažinsite savo vaiko esybę, jo tikrus norus.

6. Atkreipkite dėmesį, kad ir mes, ir vaikas konflikto metu išgyvename tas pačias emocijas – pyktį, nuoskaudą, kaltę. Tad jeigu mes konfliktinėje situacijoje neparodysime vaikui, kaip susidoroti su savo emocijomis, jis taip pat nemokės to daryti. Nepagalvojote, kad vaikai galbūt tyčia sukelia įvairias tėvų negatyvias emocijas, kad pamatytų, kaip jas suvaldyti. Atsiminkite, kad jūs esate svarbiausias savo angelėlio mokytojas.

7. Kuo dažniau apkabinkite savo vaiką ir sakykite, kad jį mylite. Įpraskite tai daryti kasdien - šie besąlygiško priėmimo ženklai gyvybiškai svarbūs vaikams. Kad jūsų mažylis gerai jaustųsi ir vystytųsi emociškai bei psichiškai, apkabinkite jį ne mažiau aštuonių kartų per dieną. Kai kurie tėvai tyčia to nedaro, nes mano, kad tai turi „griaunamąjį“ poveikį vaikui. Laimei, jie klysta. Parodytas tėvų švelnumas – tai besąlygiškos meilės signalas, tai jėga, tai pamatas, reikalingas sveikam asmenybės vystymuisi.

8. Būkite atsargūs, atstumdami vaiką. Jei mažylis glaudžiasi, prašosi ant rankų ar prašo paslaugos (atkreipkite dėmesį, jeigu prašymas kartojasi reguliariai), neskubėkite atsisakyti padėti. Vaikas gali pagalvoti, kad jūs jo nemylite. O jūsų meilė vaikui labai svarbi, tai jo viso gyvenimo sudėtinė dalis. Todėl atsisakymas padėti gali tapti vaikui sunkia našta visam gyvenimui. Jeigu negalite jam kažko padaryti, tai būtinai pasakykite, kad vis tiek jį mylite: „Aš negaliu dabar tau paskaityti knygutės, bet tai nereiškia, mielasis, kad aš tavęs nemyliu“.

Linkėdama gerų permainų vėjo

Viktorija Grigorjeva.

Psichologė, dirbtuvės “Permainų vėjas“ autorė

Straipsnis iš žurnalo „Mažylis“ lapkritis 2010 Nr. 11 (Auklėjimas 42-44 psl.)