Pasakos ir jų kūrimas – vaistai sielai, protui ir kūnui

«Pasakos – tai vaistai.<...>Jos turi gydomųjų galių, neversdamos mūsų daryti, būti, veikti - užtenka jų tik klausyti. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos sukelia liūdesį, jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus ». ( Pasakų tyrėja Klarisa Estes )

Pasakos mūsų gyvenime

Visiems žmonėms būdinga pasakoti visokias įdomias istorijas. Šių istorijų forma ir turinys labai įvairus, kaip ir pačių žmonių pasaulis. Viskas priklauso nuo to, kokios nuotaikos yra žmogus: net būdami blogos nuotaikos mes galime pasakoti patrauklias istorijas. Jūs tik paklausykite, kaip įkvepiančiai žmonės skundžiasi, o kaip piktinasi. Svarbu ir tai, kaip žmogus reiškia savo emocijas: vidiniai dialogai – tai viena įdomios istorijos pasakojimo formų. Žinoma, kai žmogus džiaugiasi, viskas aplinkui jam nušvinta vaivorykštės spalvomis ir įdomi istorija turi teigiamos energijos užtaisą.

Tai, kaip mes pasakojame vieną ar kitą istoriją, turi svarbią reikšmę. Mes pasikrauname tos energijos, kurią įdedame į savo pasakojimą, bet tuo pačiu metu ir atsikratome ( iš dalies) negatyvios energijos, kuri mumyse vyrauja. Daugeliui aborigenų genčių, gyvenančių ir mūsų laikais, prieš medžioklę arba karą (tarp genčių) būdinga «pažaisti medžioklę ar karą» : nusidažius ir persirengus kariais, pašokinėti prie laužo, papasakoti apie ankstesnes pergales, apie medžiotojų ir karių jėgą, gudrumą ir sumanumą. Kokiu tikslu tai daroma? Tai įkvepia kario ar medžiotojo kovos dvasią, suteikia jėgų, užprogramuoja smegenis, koks turi būti narsus karys, sumanus medžiotojas, o, svarbiausia, šis «pralaimėjimas» padeda jiems patikėti savo jėgomis. Pasirodo, kad šiuolaikinis, civilizuotas žmogus šiuo klausimu nuo aborigenų netoli pasistūmėjo. Ką mes darome ruošdamiesi svarbiam gyvenimo įvykiui? Mintimis viską suvaidiname, apgalvojame, įsivaizduojame. Tarytum repetuojame tai, ką teks išgyventi. Kodėl? Tokiu būdu mes «pajungiame» savo rezervus ir potencialą.

Beje, tradicija pasakoti istorijas sena kaip ir pats pasaulis. Tolimoje praeityje mūsų protėviai, neturėdami televizorių ir knygų, kompiuterių ir radijo, susėsdavo prie laužo oloje ir pasakodavo, kaip medžiojo, kaip diena praėjo, ką naujo, naudingo ir pamokančio sužinojo. Tokiu būdu jie pašalindavo įtampą, pasikraudavo energijos kitai dienai, planuodavo įvykius. Šita tradicija pastoviai papildoma naujomis pasakomis, apysakomis, romanais, filmais , animaciniais filmukais ir pan. Ir visai nesvarbu, kokioje epochoje vyksta tie ar kiti įvykiai, ir kokia kalba bendrauja įdomių istorijų veikėjai. Svarbu, kad visas šis procesas – tai mūsų nuotaikos, jausmų, požiūrio į pasaulį atspindys. Bet kuri istorija kažkam bus įdomi ir suras savo klausytoją. Ir visa tai pavaldu pasikeitimo patirtimi įstatymui. Taip, mes, žmonės, dalinamės savo patirtimi, žiniomis apie gyvenimą, santykius, nepaprastas situacijas, pergales, pagundas. Dalijamės su kitais ir patys su savimi.

Taigi, ar tai būtų pasaka, ar istorija – tai gyvybiškai svarbios informacijos perdavimo kalba. Visa tai yra mumyse, kaip ir pratęsimo ir giminės išsaugojimo programa. Juk norint pratęsti ir išsaugoti giminę, būtina žinoti, kaip tai padaryti saugiai ir produktyviai.

Kodėl mes žiūrime filmus, skaitome knygas, vaikštome į teatrą? Mes taip pramogaujame, papuošiame savo gyvenimą. Bet ne tik. Metaforų kalba, įdomūs siužetai maitina mūsų sielą, nukreipia apmąstymų procesą, daro įtaką mūsų santykiams, priimamiems sprendimams. Per pasakas, istorijas, alegorijas, legendas mes gauname informaciją apie paslėptas vienų ar kitų įvykių priežastis, apie pamokas, kurios paslėptos šiuose įvykiuose. Tai kaip Gyvenimo vadovėlis, kurio uždavinys padėti žmogui sąmoningai priimti savo gyvenimo įvykius, išmokyti ištvermingumo, sėkmingų santykių.

Žinoma, kiekvienam amžiui sava pasaka, savas gyvenimo būdas, savos problemos, jų sprendimo būdai, savi siužetai, dekoracijos... Bet, kaip sako Pasakų terapijos instituto direktorė T.D. Zinkevič, akivaizdu viena: pasaka – tai kalba, kuria galima bendrauti su žmogaus siela. Tai mokymas, nes pasakose saugoma informacija apie tai, kaip žmonės ieško, bendrauja, išgyvena bendražmogiškąsias vertybes: meilę, tikėjimą, tiesą, bendradarbiavimą, savidrausmę, vertę.

Yra dar viena paslaptis, esanti pasakose, istorijose, alegorijose ir pan. – jų siužetų pagrindą sudaro paslėpta stresinė situacija. Vadinasi, pati pasakiška istorija – tai stresinės situacijos, konflikto įveikimo būdų atskleidimas. Siūlau pakeisti visiems žinomą posakį «gyvenimas - teatras, o žmogus jame režisierius», į «gyvenimas – pasaka, o žmogus – jos kūrėjas».

Savos pasakos kūrimas

Jeigu jau ir aborigenams, ir civilizuotam žmogui įdiegta ta pati programa - «svarbių gyvenimo įvykių suvaidinimas» - verta į tai atkreipti dėmesį. Kažkodėl mums tai duota. Aborigenai aktyviau naudojasi šia «programa» - jie «vaidina» jausmais, kūnu ir protu. Šiuolaikinis žmogus šiame procese naudojasi tik protu. Mums, žinoma, toli iki laisvo aborigeniško gyvenimo, bet kas gali sutrukdyti sugalvoti savo pasaką ir aktyviai «išgyventi» pasakos vaidmenį.

Kad sukurtume savo pasaką, būtina suvokti, kas skiria realų pasaulį nuo pasakiško. Žinoma, stebuklas. Stebuklingi pavirtimai, prisikėlimas iš numirusiųjų, pabudimas iš ilgo miego, negyvų daiktų sudvasinimas, gyvųjų pavertimas daiktais, ėjimas kiaurai sieną, ateities matymas, laiko valdymas ir, būtinai, gera pabaiga, kuri suteikia tikėjimo teisinga pasaulio tvarka.

Sakykime, kad viskas aukščiau išvardinta – tai pasakiški rūmai, kuriuose yra trys didelės salės, o jose saugomos būtinos pasakos sukūrimui žinios.

Pirmoje salėje «gyvena» «gyvybinės jėgos» principas. Jo esmė tokia: jeigu žmogus turi pakankamai gyvybinės jėgos, noro gyventi – jis lengvai įveikia sunkumus, jo kelyje atsiranda daugybė pagalbininkų, pasiruošusių įvairiais būdais padėti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti surasti pagrindiniam veikėjui savo gyvybinės jėgos šaltinį arba jis padėtų kitiems pasakų veikėjams surasti tokį šaltinį.

Antroje salėje «gyvena» «tilto» principas, kuris padeda pasakos kūrėjui neatitrūkstant nuo realybės «pasinerti» į savo vidinį pasaulį: į savo fntazijas, iliuzijas, norus, jausmus, emocijas ir pan. Pasakos kūrėjo uždavinys – taip harmonizuoti kelionę iš išorės į vidų, kad pasakos herojus žinotų, kaip pritaikyti savo gyvenime tai, ką gavo kelionės metu. Bendrai žmoguje persipina išorinis ir vidinis pasauliai ir tai atsiskleidžia jo santykiuose su pasauliu, gyvenimu, kitais žmonėmis, gyvūnais, gamta. Įvairūs išminčiai ir dvasiniai mokytojai sako, kad žmoguje svarbiausia – jo santykių kokybė, kuri priklauso nuo meilės kiekio. Kodėl žmogui duodami įvairūs išbandymai gyvenime? Tam, kad jis gautų svarbiausią pamoką – kažkaip nugalėtų savo paties egoizmą ir mainais gautų daugiau meilės.

Trečioje salėje «gyvena» «kristalo» principas, kuris padeda pasakos kūrėjui nagrinėti probleminę situaciją ir pamoką, paslėptą pasakoje, kaip kristalą su daugybe briaunų. Kiekviena kristalo briauna – galimybė išnarplioti susidariusią situaciją ir kažko pasimokyti. Pasakos kūrėjo uždavinys – padėti pasakos veikėjui pamatyti situaciją, į kurią jis pakliuvo, iš įvairių pusių, arba padėti kitiems pasakos veikėjams pamatyti situaciją iš įvairių pusių. Tokio matymo išvada – įgyjamas «stebuklingas» gebėjimas situaciją matyti «kiaurai», tokiu būdu praturtinant požiūrį ir supratimą.

Pasakos siužetą diktuoja mūsų su jumis gyvenimas. Jeigu į jį įsižiūrėtume sąmoningiau, tai galėtume pamatyti, kad gyvenimas pilnas siužetų, dekoracijų, vaizdų, kuriuos galime panaudoti pasakoje. Priminsiu vieną pasakų paslaptį – jų siužetuose paslėpta stresinė situacija, o šito «gėrio» mūsų šiuolaikiniame gyvenime per akis.

Iš pirmo žvilgsnio vieniems pasakų kūrimas gali pasirodyti beprasmiškas laiko leidimas – «kvailos, tuščios fantazijos», kitiems – neįmanomas, sunkus, reikalaujantis kažkokios ypatingos «dovanos» dalykas. Bet, laimei, viskas yra paprasčiau.

Pirma, pasakų kūrimas – tai ne beprasmiškas laiko leidimas. Įžymusis Karlas Gustavas Jungas sakė, kad mūsų realybė ir yra fantazija. Jis tvirtino, kad mes matome ne realybę kaip tokią, o joje savo nuostatų, kompleksų, idealų, troškimų, principų, baimių, nerimo, norų atspindį. Nuo mūsų vidinių paveikslų daug kas priklauso. Jeigu mes norime džiaugsmo, tai dažniausiai galvojame apie tai, kaip sunku gyventi, kaip daug pykčio, nepasitenkinimo, nedėkingumo aplinkui, kaip trūksta pinigų, meilės arba ramybės. Tada, žinoma, pritrauksime ne džiaugsmą, o būtent tai, apie ką taip atkakliai mąstome – džiaugsmo ir laimės stoką, nepritekliaus, nerimo, liūdesio buvimą. Todėl tirdami savo vidinį pasaulį, keisdami savo vidinius vaizdus, mes keičiame išorinę realybę.

Antra, pasakų kūrimas nėra sudėtingas procesas ir nereikalauja kažkokios ypatingos «dovanos». Paprasčiausiai reikia sau leisti fantazuoti, pasitikint metaforomis, frazėmis, kurios pačios ateina į galvą. Jos gyvos, nes išeina iš gyvo oganizmo, o tai reiškia, kad joms būdinga judėti. Pasiduokite jų judėjimui, tegu jums parodo, kur jos juda. Jų savijuda ir yra pasakos kūrimo procesas.

Kai pasaka kuriama, nereikia galvoti apie tai, kaip ji atrodys kitiems, iš šalies – tai jau antraeilis procesas. Jeigu turite noro savo pasaka pasidalinti su kitais, perskaitykite, ką sukūrėte, po savaitės ir paprasčiausiai paredaguokite. Kartais būna taip, kad mintys – bėgikės taip skrieja, kad rankos nespėja jų fiksuoti – taip atsiranda keli tarpai. Kūrėjas, dar būdamas pasakos auroje, negalės pamatyti šių tarpų, nes dar jaus šiame tarpe savo minčių pėdsaką. Todėl reikia pasitraukti nuo proceso ir perskaityti pasaką šviežia galva.

Pasakų kūrimas, skaitymas – tai būdas atsikratyti negatyvios energijos, minčių , emocijų ir galimybė pasikrauti gyvybinės jėgos, pajungti vidinius resursus, potencialą, padaryti harmoningus protą, sielą ir kūną. Tad pasakokime patys sau ir kitiems geras, pamokančias, išmintingas, resursines pasakas. Tada ir mūsų širdys taps jautresnės ir geresnės. Tegu kiti metai būna pasakų kūrimo metais.

Mano mokytojai – pagalbininkai rašant šį straipsnį: K.Estes, N.Ognenko, T.D.Zinkevič – Jevstignejeva, N.M.Pogosova, M.L. von Franc ir kiti puikūs pasakų terapeutai, pasakų tyrėjai, nuostabių pasakų ir knygų apie pasakų terapiją autoriai.

Linkėdama gerų permainų vėjo,

Viktorija Grigorjeva.

Psichologė, dirbtuvės “Permainų vėjas“ autorė.